Neseniai man teko garbė vertinti parodos „Hudsono bankai“, skirtos Vudstoko meno mokyklai, darbus ir pastebėjau dvi bendras problemas, kurias piešiniai ir paveikslai atmetė. Pirmiausia turėčiau pasakyti, kad į konkursą buvo įtraukta daugybė išskirtinių Hadsono upės piešinių, paveikslų ir nuotraukų, ir aš, rinkdamasis apdovanojimus, turėjau pasirinkti tarp meistriškų nuotraukų. Tačiau nustebau, kad tiek daug dailininkų, kurie išdidžiai pateikė savo darbus, neatrodė, kad suprato, kaip valdyti spalvas, vertybes ir kontrastus, kad sukurtų erdvės pojūtį paveiksluose.
Priimdamas sprendimus man buvo priminta, ką sužinojau rašydamas straipsnius apie kelis mokytojus, susijusius su Ridgewood meno institutu, Naujajame Džersyje. Jie paaiškino, kad spalvos paprastai keičiasi kaip prizminis progresas iš priekinio į foną. T. y., Priekiniame plane esančių formų spalvos dažnai būna raudonai oranžinės-geltonos, o tolumoje esančios spalvos linkusios link mėlynos-indigo-violetinės spektro galo. Pavyzdžiui, krūmai ir žolės, esantys tiesioginiame kraštovaizdžio priekiniame plane, gali būti dažomi spalvų mišiniais, tarp kurių yra žalia, geltona, raudona arba ochra, tuo tarpu tolimiausi kalnai geriausiai bus apibūdinami tokiomis spalvomis, kuriose dominuoja mėlyna arba violetinė spalvos.
Kitas įprastas įvykis gamtoje yra tas, kad priekiniame plane esantys objektai yra didesni ir turi kontrastą, tekstūrą ir aiškumą; esantys atstumu yra mažesni ir turi mažiau kontrastą tarp verčių ir švelnesnių kraštų, kurie leidžia vienai formai susilieti su kita. Tai vadinama atmosferos perspektyva - pokyčiu, atsirandančiu dėl drėgmės ir dulkių kiekio ore tarp akių ir stebimų objektų bei dėl to, kad kai kurios spalvos negali būti matomos iš labai didelių atstumų. Daugelis menininkų tai supranta, tačiau jie dažnai tonizuoja savo spalvų mišinius pridėdami daug titano baltos spalvos, kad jie būtų lengvesni, ir net neįsivaizduoja, kad turėtų pridėti ir šauniai mėlyną ar violetinį - kobalto ar cerulelio mėlyną su šiek tiek šauniai raudona - suteikti medžiagą toms tolimoms formoms.
Po dviejų dienų įvertinęs „Banks of the Hudson“šou, nusprendžiau sau priminti pamokas, kurias man pasiūlė keletas menininkų, įskaitant Johną Phillipą Osborne'ą ir Joelą Popadicsą, kurie abu moko Ridgewoodo meno institute, ir Ericą. Angeloch, kuris dėsto Vudstoko meno mokykloje. Aš pasistačiau savo prancūzišką molbertą palei Hadsono upę netoli Peekskilio, Niujorke, ir nutapiau mėgstamą „Bear Mountain“tilto vaizdą. Manau, kad padariau gana padorų darbą siūlydamas gilųjį kosmosą, stebėdamas prizminį spalvų progresą. Tačiau įpusėjus tapybai, aš supratau, kad aš turėjau geriau atlikti asimetrišką figūrų išdėstymą, todėl pakoregavau iškylančio debesies formą, kad ji būtų mažiau simetriška. (Žr. Paveikslo eiga žemiau).